2013 m. balandžio 12 d., penktadienis

Šarpėjus


Šarpėjus – viena seniausių šunų veislių. Dabartinių šarpėjų protėviai egzistavo maždaug prieš dvidešimt šimtmečių, apie kuriuos liūdija šunų skulptūros, panašios į šarpėjus, randamos senovės kapuose. Vieni tyrinėtojai mano, kad šarpėjaus tėvynė yra prie Pietų Kinijos jūros, Kwun Tong provincija, kiti – Šiaurės Kinija, Tibetas. Šarpėjaus protėviai buvo labai dideli, iki 80 kg svorio šunys, tačiau jau turėjo veislės bruožų. Šie gyvūnai buvo naudojami namų apsaugai, medžioklėje ir kaip ganymo šunys.

Egzistuoja nuomonė, kad šarpėjus buvo naudojamas šunų kovose, tačiau jei taip ir buvo, galbūt buvo vartojamas koks nors dopingas, įprastai šarpėjų sunku išmušti iš pusiausvyros. Ir nors kartais šarpėjus yra vadinamas “kinų kovos šunimi”, jis nebuvo pripažintas koviniu šunimi ir nėra įtrauktas į nė vieną oficialaus klubo registrą, kaip kovinis šuo.
Įžengus į valdžią Kinijos komunistų partijai, šunims atėjo sunkūs laikai. Penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ši veislė papuolė į gyvūnų naikinimo kampaniją, siekiant maisto atsargų ekonomijos. Iki 1972 metų visi šunys Kinijoje buvo beveik sunaikinti. Šarpėjai beveik visiškai išnyko, didesnis kiekis šunų išliko Honkonge ir Taivane. Vienas veislės mėgėjas iš Honkongo kreipėsi į JAV kinologus su prašymu išsaugoti veislę. Į JAV buvo atvežta kelios dešimtys šarpėjų, kur buvo bandoma atgaivinti veislę. Dauginant šunis buvo naudojamos kitos veislės, siekiant pagerinti išvaizdą ir tam tikrus šuns bruožus. Taigi šiuolaikinis šarpėjus nėra grynakraujis kinų šuo, buvo naudojami čiau – čiau, bulmastifų, buldogų, bokserių ir bulterjerų veislės šunys. 1974 metais JAV buvo įkurtas Kinijos šarpėjaus klubas. 1978 metais šarpėjus buvo įtrauktas į Gineso rekordų knygą kaip rečiausia ir labiausiai egzotinė šuns veislė pasaulyje.
         Šarpėjus – geras kompanionas ir šeimos šuo, turintis puikias apsaugos savybes. Jis aktyvus ir žaismingas, labai meilus ir draugiškas su vaikais, nesunkiai sugyvena namuose su kitais šunimis ir gyvūnais. Šarpėjus subalansuoto charakterio, turi savigarbos jausmą. Nedidelis ir trumpu kailiu šarpėjus, puikiai tinka laikyti ir nedideliame miesto bute. Šarpėjaus kailis nereikalauja sudėtingos priežiūros, tačiau į klostuotos odos, akių ir ausų priežiūrą, reikia atkreipti didesnį dėmesį.
         Išvaizda. Kompaktiškas, tvirto sudėjimo, kvadratinės formos, vidutinio dydžio šuo. Raukšlės ant galvos ir pečių, mažos ausys ir “begemoto” snukis sukuria unikalią šarpėjaus išvaizdą.
        Dydis. Aukštis ties ketera 44 – 51 cm.
        Galva. Palyginti su kūnu – gana didelė. Raukšlės ant kaktos ir skruostų, tęsia pagurklio formavimą. Kaukolė plokščia ir plati. Perėjimas nuo kaktos link snukio išreikštas saikingai. Nosis didelė, plati. Pageidaujama juoda spalva, šviesi nosies spalva leidžiama šviesių atspalvių šunims. Atviros šnervės. Snukis – skiriamasis veislės bruožas. Platus nuo pagrindo iki nosies galiuko, be užuominų į siaurėjimą, viršutinės lūpos ir snukio viršus, pakankamai stori. Snukio ilgis apytikriai lygus kaukolės ilgiui. Pageidaujama juodai mėlynas liežuvis ir dantenos. Žandikauliai žirkliniu sukandimu, stiprūs.
Akys tamsios, migdolo formos, niūrios išraiškos. Šunų regėjimui neturėtų trukdyti supanti oda, raukšlės ir plaukai.
Ausys labai mažos, storos, lygiakraščio trikampio formos, šiek tiek užapvalintais galais, nukreiptais į akis, prigludusios prie kaukolės.
        Uodega. Stora ir apvali ties pagrindu, siaurėjanti į pabaigą. Suriesta į taisyklingą žiedą arba išlenkta virš nugaros (arba į bet kurią nugaros pusę).
        Kailis. Trumpas, šiurkštus, tiesus, neprigludęs prie kūno, labiau prigludęs ant galūnių. Be pavilnės. Kailio ilgis ne didesnis nei 2,5 cm.
        Spalva. Visos vientisos spalvos (išskyrus baltą) yra priimtinos. Uodega ir užpakalinės šlaunų dalys, dažnai, šviesesnės. Leidžiamas tamsesnis atspalvis ant nugaros ir ausų.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą