Čiau čiau

         Čiau čiau – seniausias špicų šeimos atstovas. Jo protėvių namai – Mandžiūrija, iš kurios šie šunys paplito iš šiaurės į pietus per visą Kiniją ir Tibetą. Yra kelios veislės kilmės versijos, tačiau tiksliai žinoma, kad čiau čiau gyvuoja jau daugiau nei du tūkstantmečiai. Jo atvaizdų randama dviejų tūkstančių metų senumo kinų molio dirbiniuose. Pagal vieną versiją čiau čiau kilęs iš vokiečių špicų ir laikų, pagal kitą – Tibeto mastifų palikuonis. Šiuo metu egzistuoja dviejų rūšių čiau čiau. Pirmasis – grynaveislis, išaugintas senovės vienuolynuose. Šie šunys saugojo vienuolynus, dirbo piemenimis ir gyvulių sargais. Įprasti čiau čiau atspalviai, kurie buvo auginami vienuolynuose – juodas, rausvas, rudas, kreminis beveik iki baltos, žydras. Antrasis – labiau panašus į špicą, turi dėmėtą liežuvį. Jis paplitęs Kinijos pakrantėje, Indonezijoje ir atlieka įvairius darbus. Vežami įvairūs nešuliai, naudojami apsaugai. Taip pat juos vartoja maistui ir kaip kailinius žvėrelius.

Pirmi čiau čiau į Europą papuolė 1780 metais, tačiau pora nesusilaukė palikuonių. Tik 1877 metais Anglijos Kennel klube buvo įregistruoti keletas kinų šunų, kurie vėliau buvo naudojami šios šunų veislės vystymui. Karalienės Viktorijos laikais čiau čiau įgijo milžinišką populiarumą. 1894 m. veislė buvo įrašyta į anglų Kennel Club knyga, “čiau čiau” pavadinimu. 1901 metais ši veislė buvo oficialiai pripažinta JAV.

        Čiau čiau temperamentas visiems nėra tinkamas. Jis rimtas, nemoka žaisti, nesupranta juokų ir neturi humoro jausmo. Čiau čiau elgesys visiškai savarankiškas, nepriklausomas, jis nesileidžia būti pavergtas dresūrai. Jam reikalingas ramus ir kietas valdymas. Namuose, kaip taisyklė, čiau čiau tampa ištikimas draugas ir kompanionas. Gerai sutaria su vaikais. Santykiai su kitais šunimis ir gyvūnais, gali sukelti sunkumų. Labai atsargus su nepažįstamais žmonėmis. Nerekomenduojama čiau čiau imti laikyti jau suaugusio, yra pavojus, kad suaugęs čiau čiau niekada nepritaps prie naujų šeimininkų. Čiau čiau labai švarus. Kailiui nereikia sudėtingos priežiūros, bet jį būtina reguliariai valyti . Šeimininkai taip pat turėtų atsižvelgti į keletą veislės ypatumų, pavyzdžiui, kad čiau čiau reikalingas mažai kaloringas maistas.

          Išvaizda. Čiau čiau – stiprus, tvirtas, poliarinio tipo šuo. Kvadratinės formos, vidutinio dydžio, su išvystyta muskulatūra ir masyviu skeletu. Mėlynai juodas liežuvis, niūrus žvilgsnis ir “išpūsta” eisena, yra išskirtiniai veislės bruožai.

          Galva. Kaukolė plati ir plokščia. Žiūrint iš šono snukio ir kaukolės linijos yra beveik lygiagrečios. Perėjimas nuo kaktos link snukio išreikštas vidutiniškai, tačiau dėl atsikišusių antakių atrodo staigesnis. Snukis trumpas, bet ne mažiau kaip 1 / 3 galvos ilgio, platus per visą ilgį, ne smailėja. Šuo atrodo susiraukęs, dėl virš antakių kabančių odos raukšlių. Ant snukio tokių raukšlių nėra. Akys tamsiai rudos, gilios, plačiai ir įstrižai išdėstytos, migdolo formos, vidutinio dydžio. Vokų kraštai juodi. Nosis didelė, plati, juoda, su plačiai atvertomis šnervėmis, tačiau žydros spalvos čiau čiau gali turėti mėlynos arba melsvai pilkos spalvos nosį. Lūpų kraštai juodi. Ideali juodos spalvos gerklė. Liežuvis melsvai juodos spalvos, kuo tamsesnis, tuo geriau. Žirklinis sukandimas. Ausys mažos, vidutinio storio, trikampio formos, kiek užapvalintais galais, stačios, šiek tiek palinkusios į priekį, toli viena nuo kitos.

         Uodega. Išaugusi aukštai, užriesta virš nugaros, tvirtai prigludus.

         Kailis. Yra du tipai – trumpaplaukis ir ilgaplaukis, abu – su aiškia pavilne.

Ilgaplaukių tipas: kailis storas, tankus, tiesus, prie kūno ne prigludęs , gana kietas. Pavilnė minkšta, stora ir trumpa. Šuniukų kailis yra minkštas, storas ir trumpas. Aplink galvą ir kaklą kailis formuoja pūkuotą “apykaklę”. Patinų kailis ir “apykaklė”, paprastai, ilgesni nei patelių. Uodega padengta storu, ilgu kailiu.

Trumpaplaukių tipas: kailis trumpesnis ir labiau prigludęs. Ant šlaunų neturėtų būti akivaizdžių “kelnių”, o ant uodegos – ilgo, puošnaus kailio.

        Spalva. Grynos spalvos arba su šviesesniais atspalviais ant “apykaklės”, uodegos ir “kelnių”. Yra penkios spalvos: raudona (nuo šviesiai auksinės iki tamsios raudonmedžio spalvos), juoda, žydra, cinamono (gelsvai rudos – nuo šviesios iki tamsios), kreminė. Visos spalvos yra vertinamos vienodai.