Biglis

             Bigliai mieli, gyvybingi, smalsūs, visus mylintys

             Veislės istorija. Biglis buvo išvestas Anglijoje, prie to prisidėjo karalienė Elžbieta. XIX amžiuje bigliai buvo atvežti į Prancūzija, kur išpopuliarėjo dėl savo meilumo, švelnumo

ir draugiškumo. Buvo naudojami smulkių žvėrelių medžioklėse, narkotinių medžiagų paieškose. Nelaimei, galbūt dėl savo mažo ūgio, jie kai kuriose šalyse yra naudojami medicininiuose bandymuose.

             Charakteristika. Kūnas kvadratinis. Kailis glotnus, trumpas, lengvai prižiūrimas, gali būti kelių spalvų, pavyzdžiui rudos ir baltos, gelsvos ar kitokių atspalvių derinių. Kaukolė plati ir iškili, snukis tiesus, vidutinio ilgio, kvadratinis. Letenos apvalios ir tvirtos. Ausys ilgos, nulinkusios, plačios. Rudos arba riešutinės, švelnios akys. 

             Temperamentas. Bigliai mieli, gyvybingi, smalsūs, visus mylintys. Drąsūs ir inteligentiški, ramūs ir atsidavę. Puikiai bendrauja su vaikais ir gan gerai sutaria su kitais šunimis, tačiau nederėtų be priežiūros palikti su kitais smulkiais gyvūnais, nebent biglis augo su jais nuo mažens. Nemėgsta būti palikti vieni. Jei neturėsite pakankamai laiko, kuri praleistumėt su augintinių derėtų pagalvoti apie ne vieno, o dviejų įsigijimą. Garsiai loja, todėl gali trukdyti kaimynams. Mėgsta sekti savo pačių nosį.

             Priežiūra. Tinka auginti bute, jei turi pakankamai galimybių pabūti kieme. Labai aktyvūs namuose. Reikalingas kasdienis pasivaikščiojimas. Trumpas kailis lengvai prižiūrimas. Reguliariai pašukuokite, maudyti tik esant būtinybei. Nuolat patikrinkit ausis ir trumpinkit nagus. Šeriasi vidutiniškai.

            Sveikata. Linkę į širdies ligas, epilepsiją, akių ir nugaros problemas.

Anglų mastifas

            Veislės istorija. Mastifus kovojančius drauge su šeimininku, teko atremti Cezariui 55-aisiais metais įsiveržusiam į Britaniją. Vėliau jis juos pargabeno į Romą, kurioje mastifai arenose sėkmingai kovėsi su kitais šunimis, gladiatoriais, lokiais ir net tigrais. Laikui bėgant išpopuliarėjo Jungtinėje Karalystėje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Buvo uždraustos kovos su žvėrimis ir mastifai imti vertinti dėl gebėjimo apginti.

             Charakteristika. Tai didelis, masyvus, stambių kaulų šuo. Kailis lygus, gan trumpas. Povilnė tanki, prigludusi. Spalva gelsvai ruda, abrikosinė ar rudmargė. Akys vidutinio dydžio, rudos. Kaklas labai raumeningas, galingas. Nosis visada tamsi ir plati. Letenos didelės, apvalios ir kompaktiškos. Lūpos nukarusios, sudaro kvadratinį profilį. 

             Temperamentas. Geraširdis, drąsus, klusnus. Tai švelnus milžinas. Orus. Jam būtina nuolat būti su žmonėmis, tada užaugs draugiškas, bus geras su vaikais. Lengva dresuoti, tačiau reikia anksti pradėti, iki sueis pusė metų. Su kitais šunimis gali būti karingas, todėl mokyti gražiai bendrauti taip pat reikia nuo pat mažens.

             Priežiūra. Gali gyventi bute jei gaus pakankamai krūvio. Linkęs būti tingus, bet būtina judėti, kad šuo augtų sveikas ir laimingas. Reguliariai pasivaikščioti, bėgioti. Trumpą kailį lengva prižiūrėti, iššukuoti negyvą plauką. Šeriasi vidutiniškai.

              Sveikata. Dažniau nei kitom veislėm pasitaiko klubo displazija. Linkę tukti, todėl maitinti reiktų du ar tris kartus per dieną mažom porcijom, vietoje vienos didelės.

Amerikiečių kokerspanielis

             Veislės istorija. Amerikiečių kokerspanieliai buvo išveisti iš anglų kokerspanielių atvežtų į Jungtines Amerikos Valstijas. Amerikiečių kokerspanielių kitokia struktūra, be to jie mažesni nei anglų kokerspanieliai. Pirmieji veisiami amerikiečių kokerspanieliaibuvo juodi. Veisiant smėlio spalvos amerikiečių kokerspanielius, juodieji buvo kryžminami su kitų veislių smėlio spalvos šunimis.

               Charakteristika. Ausys labai ilgos, plonos odos, apžėlusios, nukarusios. Kaukolė apvali, tačia ne per daug. Kailis vidutiniškai ilgas, šilkinis. Dantys stiprūs. Nosis juoda arba ruda. Akys apvalios ir pilnos. Kūnas kompaktiškas, nugara stipri. Kojos tiesios, kaulėtos. Kailis gali būti juodas, juodas su dėmėmis, nuo šviesios kreminės iki tamsiai rusvos, mišrus - dviejų aiškiai besiskiriančių splavų, viena jų būtinai balta. Ypač dekoratyvūs.                                                               

              Temperamentas. Amerikiečių kokerspanielis tinka ir medžioklei, ir tiesiog auginimui namuose, kaip puikus augintinis. Jautrūs, linksmi, mieli. Inteligentiški, gyvybingi, žaismingi ir atsidavę. Derėtų dresuoti nuo mažens, tam kad išvengti jų drovumo. Paprastai gerai sutaria su vaikais. Visus myli ir žmonės jiems reikalingi, tam kad būtų laimingi. Gali būti triukšmingi. Gan lengvai dresuojami, sutaria su kitais gyvūnais.

               Priežiūra. Tinka auginti bute. Aktyvūs namuose. Energingi, todėl derėtų dažnai vestis pasivaikščioti. Akis būtina reguliariai valyti. Kai kurie augintojai palieka plaukus nekirptus, ilgus, tokiu atveju šukuoti reikėtų dažniau. Šeriasi vidutiniškai.

Aliaskos malamutas

             Aliaskos malamutas (angl. Alaskan malamute) pasirodė prieš du – tris tūkstančius metų Aliaskoje. Manoma, kad Aliaskos malamutai kilę iš arktinio vilko, todėl šios veislės kailio spalvos taip primena vilko spalvas – pilki atspalviai, tačiau pasitaiko smėlio, rausvos ar net baltos spalvos atstovų. Tai labai gražus šuo, gerai išvystytais raumenimis, atletišku sudėjimu, pakankamai ištvermingas, kas leidžia jam nesunkiai įveikti ilgus atstumus transportuojant sunkius krovinius. Didelės ir galingos letenos su nuleistomis žemyn pagalvėlėmis, padeda Aliaskos malamutams užtikrintai judėti per sniegą, o tanki pavilnė saugo juos nuo šalčio. Aliaskos malamutas – energingas, bendraujantis, draugiškas, tuo pačiu metu kartais gali būti užsispyręs, linkęs nepaklusti. Todėl nuo ankstyvos vaikystės augintiniui reikia parodyti, kad lyderis esate jūs. Malamutai turi stabilią psichiką, ne agresyvūs, negali užpulti žmonių, todėl beprasmiška bandyti padaryti iš jų sargą. Šios šunų veislės priežiūra nėra labai lengva: nuolat reikia šukuoti tankų šuns kailį, karštu oru užtikrinti, kad jis neperkaistų, prižiūrėti, kad netrūktų vandens.

             Temperamentas. Aliaskos malamutas – švelnus, draugiškas šuo, bet ne “vieno šeimininko šuo”. Jis ištikimas atsidavęs draugas, žaismingas. Įspūdingas suaugusio šuns orumas.

              Išvaizda. Aliaskos malamutai – viena iš seniausių Arkties kinkinių šunų veislių, galingi ir tvirti, su gilia krūtine ir stipriais gerai išvystytais raumenimis. Malamutas tvirtai stovi ant žemės ir sudaro labai energingo šuns įspūdį, su aukštai pakelta galva. Akyse matomas susidomėjimas bei smalsumas. Galva plati. Ausys trikampės, stačios. Snukis masyvus, šiek tiek smailėja nuo pagrindo link nosies, nesmailus, neilgas, jokiu būdu nesuplotas. Kailis storas, viršutinio sluoksnio plaukai šiurktūs ir pakankamai ilgi, kad apsaugotų purią pavilnę. Galimos įvairios malamutų kailio spalvos. Charakteringos žymės ant galvos: kepurėlė ant viršugalvio, snukis arba visas baltas, arba su žymėmis ir (arba) kaukė. Malamutas turi turėti galingus kaulus, stiprias kojas, geras letenas, gilią krūtinę ir galingus pečius, bei visus kitus fizinius duomenis reikalingus efektyviam darbui. Judesiai turėtų būti ramūs, subalansuoti, nenuilstantys ir absoliučiai produktyvus. Malamutai nėra skirti dalyvauti rogių traukimo greičiui varžybose. Šie šunys sukurti parodyti jėgą ir ištvermę, todėl bet kokios šuns charakteristikos, įskaitant temperamentą, kurios trukdo šuns paskirčiai, turi būti laikomos itin rimtais trūkumais.

               Galva. Plati ir galinga, tačiau ne grubi, proporcinga šuns dydžiui. Švelnios išraiškos, parodanti draugišką būdą. Visų atspalvių šunų, išskyrus rausvą, nosis, lūpos ir akių apvadai – juodos pigmentacijos. Rausviems šunims leidžiama ruda pigmentacija. Snukis didelis ir masyvus, proporcingas kaukolės dydžiui, šiek tiek siaurėja link nosies. Lūpos prigludusios. Žirklinis sukandimas. Kitoks sukandimas – trukūmas. Skruostai vidutiniškai plokšti. Akys migdolo formos, vidutinio dydžio, rudos spalvos, įžambios. Mėlynos akys – diskvalifikuojamas defektas. Ausys vidutinio dydžio, mažos, palyginti su galva. Trikampio formos, kiek užapvalintais galais. Toli viena nuo kitos, palinkusios šiek tiek į priekį, tačiau kai šuo dirba, ausys dažnai atmestos atgal. Ausys išaugusios aukštai – trukūmas. Kaklas stiprus, šiek tiek lenktas.

             Korpusas kompaktiškas, bet ne trumpas. Be viršsvorio, kaulai proporcingi.

             Kailis. Viršutinis malamuto kailio sluoksnis grubus, ne minkštas. Kailio ilgis skiriasi nuo trumpo iki vidutinio išilgai kūno šonų, jo ilgis padidėja apie pečius ir kaklą, ant nugaros, uodegos, formuoja “kelnes”. Paprastai vasarą malamutų kailis trumpesnis ir retesnis. Malamutas eksponuojamas natūraliai. Kirpimas neleidžiamas, išskyrus pėdas, kurios turi būti tvarkingos.

             Spalva. Spalvos gali skirtis nuo šviesiai pilkos iki juodos spalvos atspalvių. Gali būti sabalo ar keistis nuo sabalo iki rausvo atspalvio. Spalvų derinys leidžiamas ant pavilnės, žymių ir ant “kelnių”. Priimtinas vieno tono atspalvis – baltas. Balta spalva visada dominuoja apatinėje kūno dalyje, iš dalies ant galūnių, kojų ir galvos. Žymės ant kaktos ir (arba) apykaklės, arba dėmė ant sprando, labai patrauklios ir priimtinos. Nepageidaujama netolygi arba su pertrūkiais šuns korpuso spalva.

             Dydis ir svoris.
Ūgis ties ketera. Yra natūralių dydžio svyravimų.

Pageidautinas santykis.
Patinas. 63, 5 cm ties ketera ir 38 kg (25 coliai, 85 svarai).
Patelė. 58, 5 cm ties ketera ir 34 kg (23 coliai, 75 svarai).
Tačiau, dydis neturėtų būti vertinamas atskirai nuo tipo, proporcijų, judėjimo ir kitų funkcinių savybių. Kai yra vertinami vienodi šunys pagal tipą, proporcijas ir judėjimą, pirmenybė teikiama šuniui, kurio matmenys arčiausiai pageidautino santykio.

             Santrauka. Vertinant Aliaskos malamutą visų pirma turi būti atsižvelgta į jo paskirtį transportuoti sunkius krovinius. Vertinamas trukūmų laipsnis priklauso nuo to, kiek šuo skiriasi nuo idealaus malamuto aprašymo, ir kiek šie nukrypimai turės įtakos gebėjimui būti darbiniu šunimi. Malamutų galūnės turi būti ypatingai stiprios ir turėti neįtikėtiną traukos jėgą. Bet kokia nuoroda į nesveikas pėdas ir kojas, stovėseną arba judesius, turi būti laikoma rimtu trūkumu. Žvelgiant iš šio taško trūkumams priskiriama kreivos kojos, tiesūs pečiai, blogi kampai, bet kokie judesiai kurie nėra produktyvūs ir nenuilstantys, pernelyg ilgos galūnės, sunkumas, kaulų struktūros lengvumas, prastos proporcijos apskritai ir t.t.

           Trūkumai. Bet koks nukrypimas nuo minėtų punktų laikomas trūkumu, ir šių trūkumų rimtumas tiksliai proporcingas nukrypimo laipsniui.

            Diskvalifikacija – žydros akys.

Airių seteris

Airijoje labiau paplito dideli šunys, siaura, bet gilia krūtine, ilgais, plokščiais šonkauliais.Airių seteriai išsiskyrė tvirtomis galūnėmis, tarpus tarp kojų pirštų dengė standūs plaukai, kurie leido gerai judėti akmenuotomis Airijos kalvomis.

            Airių seteris buvo išvedinėjamas atskiruose, šunų augintojų, veislynuose. XIX a. pradžioje buvo atrenkami panašių, rausvos, gelsvos ir oranžinių atspalvių šunys. Vėliau jie buvo kryžminami su kitais šunimis. Nuo to laiko pradėta taikyti griežta, spalvų ir kitų tipiškų savybių, atranka. Pagerinti šiai šunų veislei buvo naudojami kurtai ir fokshaundai. Įliejus svetimo kraujo, pastebimai pagerėjo senųjų airių seterių išvaizda, tačiau jie tapo impulsyvesni, nervingesni, sunkiau valdomi. Siekiant ištaisyti šiuos trūkumus, buvo bandoma airių seterius kryžminti su kitų veislių seteriais ir pointeriais. Pagerintas airių seteris tapo ramesnis, lengviau dresuojamas. Airijos seterio grožis padarė jam meškos paslaugą. Veislė pasidalino į du tipus: parodinius – su gražiu eksterjeru, ir “darbinius” – turinčius geras medžioklines savybes, tačiau mažiau efektingą išvaizdą.

1886 metais Dubline įkurtas airių seterių klubas, sukūrė pirmąjį veislės standartą. Dublino standartas, tapo kertiniu, šiuolaikinio airių seterio veislės standartų, akmeniu.

            Išvaizda. Airių seteris – aktyvus šuo su aristokratiška išvaizda, padengtas blizgiu, tiesiu kailiu, ilgesniu ant ausų, krūtinės, uodegos ir užpakalinių kojų pusių.

           Dydis. Patinas: idealus ūgis ties ketera apie 68,5 cm, svoris – apie 32 kg. Patelė: idealus ūgis ties ketera apie 63,5 cm, svoris – apie 27 kg.

          Galva. Ilga. Jos ilgis turi būti bent dvigubai didesnis už atstumą tarp ausų. Grakščios linijos pabrėžia jos grožį. Akys migdolo formos, vidutinio dydžio, ne išpūstos. Spalva – nuo tamsiai iki vidutiniškai rudos. Ausys išaugusios ne aukščiau akių lygio. Plonos, kabančios, prigludusios. Ausų ilgis toks, kad jos beveik pasiekia nosies galiuką. Kaukolė – antakių lankai aiškiai matomi, atstumas nuo nosies galiuko iki antakių, lygus atstumui nuo antakių iki pakaušio. Žandikauliai vienodo ilgio. Nosis juodos arba šokolado spalvos, šnervės plačios. Viršutinės lūpos kraštas beveik kvadratinis. Žirklinis sukandimas.

          Uodega. Tiesi arba lenkto kardo formos, judri, išaugusi ne aukščiau nugaros linijos.

          Kailis. Trumpas ant galvos ir priekinės kojų dalies. Likusios kūno dalyse yra vidutiniškai ilgas ir tankus. Ilgas ir šilkinis ant ausų, užpakalinėje priekinių kojų dalyje, uodegos, krūtinės ir pilvo. Visi plaukai tiesūs, pageidautina, be jokių garbanų ir bangų.

          Spalva. Rusvai raudoni be jokių juodos spalvos priemaišų. Leidžiama šiek tiek baltos spalvos kailio ant krūtinės, gerklės, pirštų, galvos.

Škotų terjeras

              Škotų terjeras (angl. Scottish Terrier), ankščiau nešiojęs “Aberdino terjeras” vardą, įvairiomis formomis gyvuoja šimtmečius, tačiau tik nuo XIX a. pradžios pradėtas kryptingas veislės puoselėjimas. Veislė išvesta medžioti lapes ir barsukus.

Škotijoje egzistuoja daug terjerų veislių, bet būtent ši veislė gavo Škotijos vardą, prie kurios tobulinimo ypač prisidėjo kapitonas Gordon Murray ir S.E. Shirley. 1860 metais Birmingeme, Anglijoje, įvyko pirmoji paroda, kur škotų terjerai dalyvavo atskiroje aikštelėje.

Veislės standartas priimtas 1883 metais. Vėliau standarte padaryti tik nedideli pakeitimai, iš esmės jis liko toks pats. 1882 metais Anglijoje ir Škotijoje buvo įsteigtas Škotų terjerų klubas. Kai veislės populiarumas išaugo, abiejose šalyse susikūrė atskiri klubai.

              Škotų terjeras (arba tiesiog “škotas”) – kompaktiškas, stiprus, raumeningas, paliekantis didelės jėgos mažame kūne įspūdį. Kailis gerai apsaugo, bet kokiu oru. Škotų terjerams reikalingi reguliarus krūviai ir ilgi pasivaikščiojimai. Ūgis ties ketera apie 25 cm. Svoris: patinas – 8,6 – 10 kg, kalė – 8,2 – 9,5 kg.

               Veislė pripažįstama: CKC, FCI, AKC, UKC, ANKC, NKC, NZKC, ACR.

               Savybės ir charakterio bruožai: simpatiškas, guvus, ištvermingas šuo su stipriu charakteriu. Turi milžinišką jėgos ir energijos rezervą, puikiai prisitaiko miesto ir kaimo gyvenime.

              Galva: aukštai iškelta. Kaukolė ilga, vidutiniškai plati, šiek tiek išgaubta, padengta trumpu, kietu kailiu. Neplokščia – turi būti matomas nežymus perėjimas nuo kaktos link snukio.

              Snukis: proporcingas kaukolės ilgiui, beveik nesiaurėjantis link nosies. Nosis didelė, juoda. Nasrai tiesūs, kvadratiniai. Nosis šiek tiek išsikišus į priekį lygynant su apatiniu žandikauliu, todėl atrodo, kad viršutinis žandikaulis ilgesnis už apatinį. Sąkandis žirklinis, tačiau leidžiamas ir tiesus.

              Akys: mažos, migdolo formos, toli viena nuo kitos. Akių spalva tamsiai ruda arba beveik juoda. Blizgančios, įžvalgios ir energingos išraiškos.

              Ausys: mažos, stačios, išaugusios aukštai, smailėjančios, ne apkarpytos. Ant ausų trumpas kailis.

              Kaklas: vidutinio ilgio, tvirtas ir raumeningas, bet ne trumpas, kad šuo neatrodytų grubus.

              Kūnas: saikingai trumpas, su elastiningais šonkauliais ir stipriu juosmeniu, gana raumeningomis užpakalinėmis kojomis. Krūtinė plati ir gili.

              Galūnės: priekinės ir galinės kojos trumpos, masyvios kaulų struktūros, proporcingos šuns dydžiui. Šlaunys raumeningos. Pėdos apvalios su storomis pagalvėlėmis ir tvirtais nagais. Priekinės pėdos didesnės nei galinės.

“Škotų” judesiai būdingi ir tipiški tik šios šunų veislės atstovams. Priekinės kojos juda ne lygiagrečiomis plokštumomis – greičiau nukreiptos šiek tiek į vidų. Taip yra dėl trumpų kojų ir plačios krūtinės. Užpakalinių galūnių judesiai tiesūs.

              Uodega: ilgis apie 18 cm. Iškelta aukštai, bet ne virš nugaros.

              Kailis: storas, tiesus, šiurkštokas. Pavilnė prigludusi, tiesi, gana ilgais apsauginiais plaukais, kurie apie apie 5 cm ilgio. Priklausomai nuo spalvos plaukų tekstūra šiek tiek skiriasi. Barzdos, kojų ir apatinės kūno dalies plaukai gali būti minkštesni, bet šuo neturi atrodyti pūkuotas.

              Spalva: plieno arba plieno pilka, raiba arba mišri (juodos arba raudonos spalvos plaukai su baltais plaukais, kartais melsvų – pilkų plaukų mišinys), juoda, smėlio arba kviečių. Nedidelės baltos dėmelės leidžiama tik ant krūtinės. Balta spalva neleidžiama.

               Škotų terjerai primena garbingus kilnius ponus, karštai gina savo nepriklausomybę ir išsiskiria drąsa.

               Škotų terjeras apjungia visus terjerų privalumus ir trūkumus – užsispyręs, gudrus ir mylintis laisvę, tuo pat metu pripažįsta ribas, kurių net jis negali kirsti. Dažnai “ekspertai” jį vadina – užsispyrusiu, tiesiog jis – ne vergas ir paklūsta komandai tik tada, kai mano, kad ji yra visiškai teisinga. Nepatyrusį šeimininką jis gali išvesti iš kantrybės, stovėti už save ir paklusti kai mano esant reikalinga.

Jūsų norai – terjerui ne įsakymas. Jis labai myli laisvę, tačiau leidžiasi mokomas. Užsitarnauti šio nepaprasto šuns pagarbą galima tik meiliu ir protingu elgesiu. Auklėti nepriklausomą Škotijos terjerą pradėkite nuo labai ankstyvo amžiaus, kitaip šuo pasinaudos jūsų silpnumu ir taps tiesiog nepakeliamu.

Nesitikėkite, kad augintinis kiekvieną sekundę dovanos jums švelnumą, ne, neškotiškas tai stilius! Škotų terjeras labai santūrus – tai vienas iš svarbiausių jo charakterio bruožų. Tarp jų pasitaiko net tokių snobų, kad gali tekti kreiptis į juos “Jūs”. Pašaliniai jam tiesiog neegzistuoja. Nepaisant savo nepriklausomo charakterio “škotas” dažnai kenčia dėl pavydo, nors ir neparodo sieloje siautėjančių aistrų.

Nepaprasti škotų terjero santykiai ir su vaikais. Tiems, kuriuos šuo žino ir elgiasi su juo tinkamai – nekyla jokių problemų. Vis dėlto, tai nėra idealus kompanionas triukšmingose vaikų žaidimuose ir tikrai ne auklė. Nors yra išimčių. Škotų terjeras idealus vienišai porai ar pagyvenusiam garbingam džentelmenui. Tai geras sargas ir net gynėjas, todėl būkite atsargūs, kai svetimi atėjo į namus. Gali įkąsti!

Dažnai škotų terjerai lyginami su… katėmis. Pavyzdžiui, tam tikru dienos metu šuo jaučia nenugalimą būtinybę visu greičiu bėgioti po butą, šokinėti ant sienų ir daryti greitus 180 laipsnių apsisukimus! Kartais yra arogantiškas, kaip katė – terjeras tiesiog gali perlipti jus, vietoj to, kad apeitų…

Nežiūrint į savo trumpas kojas, škotų terjeras – didelis pasivaikščiojimų gerbėjas, čia jis – nenuilstantis. Svarbi detalė, miestiečiams – jei pratinsite augintinį nuo mažens, jis visą dieną be problemų vienas pabus namuose. “Škotai” turi labai gerą sveikatą, retai serga. Tarp paveldimų ligų, laimei, retai pasitaikančių, galima išskirti kraujotakos sistemos ir inkstų ligas. Originali terjero “konstrukcija” dažnai sukelia problemų poravimosi ir gimdymo metu.

Atsisakykite škotų terjero, jei negalėsite skirti pakankamai laiko rūpintis jo kailiu. Po kiekvieno šėrimo ūsai ir barzda – pagrindinė puošmena turėtų būti gerai išplauti ir iššukuoti specialiomis šukomis. Bent du kartus per metus pagal specialią schemą daromas trimingas, be to, kartą per savaitę būtina šukuoti kailį. Po pasivaikšiojimo lietuje – valyti kojas, pilvą ir ūsus. Žinoma, jis bus dėkingas, nes jo akyse “darbai verti daugiau, nei žodžiai”!

Ši Cu

           Ši Cu (angl. Shih Tzu) – senovės šunų veislė, vidutinio dydžio šunų palikuonys, kuriuos garbino Tibeto šventyklose. Šiuos šunis kaip vertingą dovaną Lamos siųsdavo Kinijos imperatoriams. Kitas paplitęs Ši Cu pavadinimas – “liūto šuo iš Tibeto”. Žinoma, kad 1644 metais Dalai Lama išsiuntė Tibeto šunis kaip dovaną Kinijos imperatoriui iš Mandžiūrijos dinastijos. Kinijoje šunys buvo laikomi rūmuose, vietiniai gyventojai norėdami Tibeto šunims suteikti kinietiškoms veislėms būdingą išvaizdą, kergė juos su savo rūmų šunimis, pekino protėviais ir stengėsi veisti juodos ar rausvos spalvos Ši Cu šunis. Šimtmečiais šuo – liūtas buvo laikomas imperatoriaus privilegija, o aristokratų šeimoms jis buvo dovanojamas kaip ypatingo įvertinimo ženklas. Ši Cu buvo neatskiriama imperatoriaus rūmų dalis ir kruopščiai saugoma. Štai kodėl pirmuosius šunis į Europą atvežė, tik XX a. pradžioje. Pirmasis Ši Cu klubas buvo įkurtas 1935 metais Anglijoje, pirmasis šiuolaikiškas standartas sukurtas 1948 metais.

Tėvynėje veislę ištiko liūdnas likimas. 1911 metais baigėsi Mandžiūrijos dinastijos valdymas. Šalį apėmė pilietinis karas. 1924 m. imperatorius buvo priverstas bėgti iš Pekino. Tik keli išlikę eunuchai toliau puoselėjo veislę. XX a. trečiame dešimtmetyje Pekine ir Šanchajuje buvo surengtos šunų parodos, o “liūto šuo” tapo populiaria parodų veisle. Japonijos invazija 1937 metais padarė galą parodoms. Galutinis smūgis veislei suduotas XX a. viduryje, kai veislė papuolė į gyvūnų naikinimo vajų, norint sutaupyti daugiau maisto.

Ši Cu – linksmas, energingas ir žavus mažas kambarinis šuo, kuris mėgsta žmonių draugiją ir dėmesį. Ši Cu žavi lojaliu, kartu nepriklausomu charakteriu, taip pat ryškia kiekvieno veislės atstovo asmenybe. Sutaria su kitais gyvūnais. Tai ilgaplaukis šuo, todėl reikalinga kruopšti kasdieninė kailio priežiūra. Ši Cu, kaip ir kitos Tibeto veislės – ilgaamžis, dažnai sutinkami šios veislės atstovai, kurie gerai jaučiasi turėdami net 19 metų.

               Išvaizda. Mažas, judrus, žaismingas, elegantiškas šuo. Išskirtiniai veislės požymiai: ovali galva su trumpu snukiu ir tankiu, ilgu, tiesiu kailiui, kuris dengia visą šuns kūną ir galvą.

               Dydis. Aukštis ties ketera: patinas – 28 cm, patelė – 23 cm. Svoris – nuo 4,5 iki 8,2 kg.

               Galva. Vidutinio dydžio, proporcinga kūnui, plati, ovali. Pakaušis silpnai matomas. kakta išgaubta, perėjimas nuo kaktos link snukio ryškusm, gilus. Snukis kvadratinis, trumpas, be raukšlių. Snukio ilgis apie 2,5 cm. Viršutinė snukio linija, sutampa su aptiniais akių kraštais. Nosis ir šnervės didelės, juodos spalvos. Rausvai rudo (“kepenų”) atspalvio šunys gali turėti tokių pačių spalvų žymes ant nosies ir ant akių apvadų. Lūpos sandariai sučiauptos. Ausys didelės, nukarusios, išaugusios aukštai, prigludusios, dekoruotos gausiais plaukais, kurie maišosi su kaklo kailiu. Akys didelės, apvalios, dėmesingos, tamsios, toli viena nuo kitos, neiškilusios ir neįdubusios. Rausvai rudo (“kepenų”) atspalvio šunys gali turėti šviesesnes akis. Dantys vidutinio dydžio. Sukandimas tiesus arba perkandimas.

                 Uodega. Išaugusi aukštai, užriesta ant nugaros, lengvai prigludus prie nugaros, padengta ilgais, tiesiais, puošniais plaukais.

                  Kailis. Pavilnė minkšta, plona, tanki. Kailis ilgas, tankus, tiesus, šiurkštus. Snukis turi didelę barzdą ir ūsus. Viršugalvyje plaukai surišami juostele, siekiant išvengti akių ligų.

                  Spalva. Galimi visi atspalviai. Pageidautina baltos dėmės ant kaktos, uodegos pabaigoje. Kailio spalva ant snukio turi būti vienos spalvos (be dėmių).

Šarpėjus

Šarpėjus – viena seniausių šunų veislių. Dabartinių šarpėjų protėviai egzistavo maždaug prieš dvidešimt šimtmečių, apie kuriuos liūdija šunų skulptūros, panašios į šarpėjus, randamos senovės kapuose. Vieni tyrinėtojai mano, kad šarpėjaus tėvynė yra prie Pietų Kinijos jūros, Kwun Tong provincija, kiti – Šiaurės Kinija, Tibetas. Šarpėjaus protėviai buvo labai dideli, iki 80 kg svorio šunys, tačiau jau turėjo veislės bruožų. Šie gyvūnai buvo naudojami namų apsaugai, medžioklėje ir kaip ganymo šunys.

Egzistuoja nuomonė, kad šarpėjus buvo naudojamas šunų kovose, tačiau jei taip ir buvo, galbūt buvo vartojamas koks nors dopingas, įprastai šarpėjų sunku išmušti iš pusiausvyros. Ir nors kartais šarpėjus yra vadinamas “kinų kovos šunimi”, jis nebuvo pripažintas koviniu šunimi ir nėra įtrauktas į nė vieną oficialaus klubo registrą, kaip kovinis šuo.

Įžengus į valdžią Kinijos komunistų partijai, šunims atėjo sunkūs laikai. Penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ši veislė papuolė į gyvūnų naikinimo kampaniją, siekiant maisto atsargų ekonomijos. Iki 1972 metų visi šunys Kinijoje buvo beveik sunaikinti. Šarpėjai beveik visiškai išnyko, didesnis kiekis šunų išliko Honkonge ir Taivane. Vienas veislės mėgėjas iš Honkongo kreipėsi į JAV kinologus su prašymu išsaugoti veislę. Į JAV buvo atvežta kelios dešimtys šarpėjų, kur buvo bandoma atgaivinti veislę. Dauginant šunis buvo naudojamos kitos veislės, siekiant pagerinti išvaizdą ir tam tikrus šuns bruožus. Taigi šiuolaikinis šarpėjus nėra grynakraujis kinų šuo, buvo naudojami čiau – čiau, bulmastifų, buldogų, bokserių ir bulterjerų veislės šunys. 1974 metais JAV buvo įkurtas Kinijos šarpėjaus klubas. 1978 metais šarpėjus buvo įtrauktas į Gineso rekordų knygą kaip rečiausia ir labiausiai egzotinė šuns veislė pasaulyje.

         Šarpėjus – geras kompanionas ir šeimos šuo, turintis puikias apsaugos savybes. Jis aktyvus ir žaismingas, labai meilus ir draugiškas su vaikais, nesunkiai sugyvena namuose su kitais šunimis ir gyvūnais. Šarpėjus subalansuoto charakterio, turi savigarbos jausmą. Nedidelis ir trumpu kailiu šarpėjus, puikiai tinka laikyti ir nedideliame miesto bute. Šarpėjaus kailis nereikalauja sudėtingos priežiūros, tačiau į klostuotos odos, akių ir ausų priežiūrą, reikia atkreipti didesnį dėmesį.

         Išvaizda. Kompaktiškas, tvirto sudėjimo, kvadratinės formos, vidutinio dydžio šuo. Raukšlės ant galvos ir pečių, mažos ausys ir “begemoto” snukis sukuria unikalią šarpėjaus išvaizdą.

        Dydis. Aukštis ties ketera 44 – 51 cm.

        Galva. Palyginti su kūnu – gana didelė. Raukšlės ant kaktos ir skruostų, tęsia pagurklio formavimą. Kaukolė plokščia ir plati. Perėjimas nuo kaktos link snukio išreikštas saikingai. Nosis didelė, plati. Pageidaujama juoda spalva, šviesi nosies spalva leidžiama šviesių atspalvių šunims. Atviros šnervės. Snukis – skiriamasis veislės bruožas. Platus nuo pagrindo iki nosies galiuko, be užuominų į siaurėjimą, viršutinės lūpos ir snukio viršus, pakankamai stori. Snukio ilgis apytikriai lygus kaukolės ilgiui. Pageidaujama juodai mėlynas liežuvis ir dantenos. Žandikauliai žirkliniu sukandimu, stiprūs.

Akys tamsios, migdolo formos, niūrios išraiškos. Šunų regėjimui neturėtų trukdyti supanti oda, raukšlės ir plaukai.

Ausys labai mažos, storos, lygiakraščio trikampio formos, šiek tiek užapvalintais galais, nukreiptais į akis, prigludusios prie kaukolės.

        Uodega. Stora ir apvali ties pagrindu, siaurėjanti į pabaigą. Suriesta į taisyklingą žiedą arba išlenkta virš nugaros (arba į bet kurią nugaros pusę).

        Kailis. Trumpas, šiurkštus, tiesus, neprigludęs prie kūno, labiau prigludęs ant galūnių. Be pavilnės. Kailio ilgis ne didesnis nei 2,5 cm.

        Spalva. Visos vientisos spalvos (išskyrus baltą) yra priimtinos. Uodega ir užpakalinės šlaunų dalys, dažnai, šviesesnės. Leidžiamas tamsesnis atspalvis ant nugaros ir ausų.

Čihuahua

            Čihuahua (angl. chihuahua) – mažiausia šunų veislė. Šios veislės kilmė kelia daug nesutarimų. Čihuahua tėvynę tyrėjai vadina daugelį šalių: Japoniją, Kiniją, Egiptą, Maltos salą. Taip pat manoma, kad jie papuolė ir į Meksiką. Šiuos šunis įvežė Ispanijos konkistadorai arba kinų prekybininkai prieš šimtą su trupučiu metų. Vyraujanti nuomonė, kad istorinė čihuahua tėvynė ir yra Meksika. Jos teritorijoje, kurioje gyveno senovės indėnų gentys majai, actekai ir inkai, buvo rasta piešinių olose ir molio figūrėlių su šunimis, kurie labai panašūs į dabartinį čihuahua. Veislės pavadinimas kilęs iš provincijos šiaurės Meksikoje, kurioje XIX a. pirmą kartą amerikiečių turistai sutiko šiuolaikinius čihuahua. Šunys buvo atgabenti į JAV, kur juos pradėjo veisti.

1884 m. šunų parodoje Filadelfijoje, pirmą kartą buvo pristatytas čihuahua. Kryžminant pirminius Meksikos čihuahua su kitomis miniatiūrinėmis ilgaplaukių šunų veislėmis, buvo išvestas ilgaplaukis čihuahua, kuris per trumpą laiką įgijo išskirtinį populiarumą. Nors pavieniai čihuahua veisimo atvejai Europoje buvo žinomi nuo XX a. pradžios, tačiau tik 50 – aisiais čihuahua išplito Europos žemyne. Čihuahua – protingi ir judrūs, puikūs kompanionai tiems, kurie gyvena butuose. Dauguma šių šunų žaismingi, smalsūs, linksmi, pasitikintys savimi. Nepasitiki nepažįstamais ir stengiasi ginti savo teritoriją. Sugyvena su kitais šunimis ir gyvūnais. Reikalavimai pasivaikščiojimams minimalūs, daugelis net nemėgsta eiti į lauką. Žvarbiu oru trumpaplaukiams šunims, reikia papildomos apsaugos. Trumpaplaukių čihuahua kailiui reikalinga minimali peržiūra, ilgaplaukių – paprasta, bet pastovi priežiūra.

            Išvaizda. Mažas, kompaktiškas šuo. Galva turi būdingą obuolio formą. Kūno ilgis šiek tiek didesnis nei aukštis ties ketera.

           Dydis. Veislės standarte ūgis nenurodomas, svoris nuo 500 gr iki 3 kg.

           Galva. Ovalios, obuolį primenančios formos. Perėjimas nuo kaktos link snukio aiškiai matomas, gili ir plati kakta, labai suapvalinta ties snukio pagrindu. Snukis trumpas, iš profilio, atrodo tiesus, platus ties pagrindu, siaurėjantis link nosies. Nosis gana trumpa, priimtina bet kokios spalvos. Lūpos sausos, prigludusios. Skruostai labai sausi. Žirklinis arba tiesus sukandimas. Akys didelės ir ovalios, labai išraiškingos, neišgaubtos, labai tamsios spalvos. Šviesios akys leidžiamos, bet pageidautinos. Ausys didelės, stačios, plačios ties pagrindu, šiek tiek smailėja ir suapvalėja galuose.

           Uodega. Išaugusi aukštai, pakankamo ilgio, stora ties pagrindu, palaipsniui siaurėjanti link galiuko. Pakelta ir šiek tiek išlenkta į pusmėnulį. Ramybės būsenoje uodega nuleista ir šiek tiek nulenkta. Uodegos laikymas yra svarbus veislės bruožas. Uodegos kailis turi atitikti šuns kailio tipą. Ilgaplaukių šunų uodegos plaukai suformuoja plunksną.

           Kailis. Trumpaplaukis: trumpas, glaudžiai prigludęs, jei yra pavilnė, ji gali būti šiek tiek ilgesnė. Ant pilvo ir gerklės leidžiamas retesnis kailis, ant kaklo ir uodegos truputį ilgesnis, ant galvos ir ausų trumpesnis. Kailis blizgantis, minkštas liesti. Ilgaplaukis: kailis švelnus ir šilkinis, tiesus arba šiek tiek banguotas, su ne itin tankia pavilne. Ant ausų, krūtinės, užpakalinių kojų ir uodegos kailis ilgesnis.

          Spalva. Visos spalvos, atspalviai ir spalvų kombinacijos yra leidžiamos.

Čiau čiau

         Čiau čiau – seniausias špicų šeimos atstovas. Jo protėvių namai – Mandžiūrija, iš kurios šie šunys paplito iš šiaurės į pietus per visą Kiniją ir Tibetą. Yra kelios veislės kilmės versijos, tačiau tiksliai žinoma, kad čiau čiau gyvuoja jau daugiau nei du tūkstantmečiai. Jo atvaizdų randama dviejų tūkstančių metų senumo kinų molio dirbiniuose. Pagal vieną versiją čiau čiau kilęs iš vokiečių špicų ir laikų, pagal kitą – Tibeto mastifų palikuonis. Šiuo metu egzistuoja dviejų rūšių čiau čiau. Pirmasis – grynaveislis, išaugintas senovės vienuolynuose. Šie šunys saugojo vienuolynus, dirbo piemenimis ir gyvulių sargais. Įprasti čiau čiau atspalviai, kurie buvo auginami vienuolynuose – juodas, rausvas, rudas, kreminis beveik iki baltos, žydras. Antrasis – labiau panašus į špicą, turi dėmėtą liežuvį. Jis paplitęs Kinijos pakrantėje, Indonezijoje ir atlieka įvairius darbus. Vežami įvairūs nešuliai, naudojami apsaugai. Taip pat juos vartoja maistui ir kaip kailinius žvėrelius.

Pirmi čiau čiau į Europą papuolė 1780 metais, tačiau pora nesusilaukė palikuonių. Tik 1877 metais Anglijos Kennel klube buvo įregistruoti keletas kinų šunų, kurie vėliau buvo naudojami šios šunų veislės vystymui. Karalienės Viktorijos laikais čiau čiau įgijo milžinišką populiarumą. 1894 m. veislė buvo įrašyta į anglų Kennel Club knyga, “čiau čiau” pavadinimu. 1901 metais ši veislė buvo oficialiai pripažinta JAV.

        Čiau čiau temperamentas visiems nėra tinkamas. Jis rimtas, nemoka žaisti, nesupranta juokų ir neturi humoro jausmo. Čiau čiau elgesys visiškai savarankiškas, nepriklausomas, jis nesileidžia būti pavergtas dresūrai. Jam reikalingas ramus ir kietas valdymas. Namuose, kaip taisyklė, čiau čiau tampa ištikimas draugas ir kompanionas. Gerai sutaria su vaikais. Santykiai su kitais šunimis ir gyvūnais, gali sukelti sunkumų. Labai atsargus su nepažįstamais žmonėmis. Nerekomenduojama čiau čiau imti laikyti jau suaugusio, yra pavojus, kad suaugęs čiau čiau niekada nepritaps prie naujų šeimininkų. Čiau čiau labai švarus. Kailiui nereikia sudėtingos priežiūros, bet jį būtina reguliariai valyti . Šeimininkai taip pat turėtų atsižvelgti į keletą veislės ypatumų, pavyzdžiui, kad čiau čiau reikalingas mažai kaloringas maistas.

          Išvaizda. Čiau čiau – stiprus, tvirtas, poliarinio tipo šuo. Kvadratinės formos, vidutinio dydžio, su išvystyta muskulatūra ir masyviu skeletu. Mėlynai juodas liežuvis, niūrus žvilgsnis ir “išpūsta” eisena, yra išskirtiniai veislės bruožai.

          Galva. Kaukolė plati ir plokščia. Žiūrint iš šono snukio ir kaukolės linijos yra beveik lygiagrečios. Perėjimas nuo kaktos link snukio išreikštas vidutiniškai, tačiau dėl atsikišusių antakių atrodo staigesnis. Snukis trumpas, bet ne mažiau kaip 1 / 3 galvos ilgio, platus per visą ilgį, ne smailėja. Šuo atrodo susiraukęs, dėl virš antakių kabančių odos raukšlių. Ant snukio tokių raukšlių nėra. Akys tamsiai rudos, gilios, plačiai ir įstrižai išdėstytos, migdolo formos, vidutinio dydžio. Vokų kraštai juodi. Nosis didelė, plati, juoda, su plačiai atvertomis šnervėmis, tačiau žydros spalvos čiau čiau gali turėti mėlynos arba melsvai pilkos spalvos nosį. Lūpų kraštai juodi. Ideali juodos spalvos gerklė. Liežuvis melsvai juodos spalvos, kuo tamsesnis, tuo geriau. Žirklinis sukandimas. Ausys mažos, vidutinio storio, trikampio formos, kiek užapvalintais galais, stačios, šiek tiek palinkusios į priekį, toli viena nuo kitos.

         Uodega. Išaugusi aukštai, užriesta virš nugaros, tvirtai prigludus.

         Kailis. Yra du tipai – trumpaplaukis ir ilgaplaukis, abu – su aiškia pavilne.

Ilgaplaukių tipas: kailis storas, tankus, tiesus, prie kūno ne prigludęs , gana kietas. Pavilnė minkšta, stora ir trumpa. Šuniukų kailis yra minkštas, storas ir trumpas. Aplink galvą ir kaklą kailis formuoja pūkuotą “apykaklę”. Patinų kailis ir “apykaklė”, paprastai, ilgesni nei patelių. Uodega padengta storu, ilgu kailiu.

Trumpaplaukių tipas: kailis trumpesnis ir labiau prigludęs. Ant šlaunų neturėtų būti akivaizdžių “kelnių”, o ant uodegos – ilgo, puošnaus kailio.

        Spalva. Grynos spalvos arba su šviesesniais atspalviais ant “apykaklės”, uodegos ir “kelnių”. Yra penkios spalvos: raudona (nuo šviesiai auksinės iki tamsios raudonmedžio spalvos), juoda, žydra, cinamono (gelsvai rudos – nuo šviesios iki tamsios), kreminė. Visos spalvos yra vertinamos vienodai.